Vandens turizmas Lietuvoje išpopuliarėjo dar praėjusio amžiaus tarpukariu — greičiausiai nesuklysime sakydami, jog populiarinant keliavimą baidarėmis upėmis, nemažai prisidėjo profesorius Steponas Kolupaila, Nemunu plaukiojęs tiek moksliniais tikslais, tiek savo malonumui, o ketvirtajame dešimtmetyje net suorganizavęs ir masinius baidarininkų žygius Nemunu. Pirmasis toks žygis 1934 metais liepos 7 dieną startavo Alytuje. Buvo plaukiama į Kauną. Žygis truko iki liepos 9 dienos ir jame dalyvavo nemažas būrys alytiškių. Tuometinė spauda apie šį žygį nešykštėjo įvairių pasakojimų, naujienų ir nuotraukų. „Skautų aide“ gerokai prieš žygį buvo spausdinamas visas ciklas straipsnių apie baidares — kas tai per laivai yra ir kaip juos galima pasigaminti. Taip pat daug dėmesio skirta ir žygio programai bei nurodymų sklaidai: apie drausmę, plaukimo tvarką, ką reikia pasiimti į kelionę ir saugumo priemones.
Prieš rengiantis vandens, kaip ir bet kuriai kitai kelionei, reikia pastudijuoti žemėlapius, literatūrą, pasitarti su pažįtamais keliautojais. Paprastai vien tik naujokai vandens žygiuose neplaukia — tai tiesiog nesaugu ir pavojinga. Jau taip įprasta, kad grupėje būna bent vienas patyręs „plaukikas“. Bet jei jau taip atsitiko, kad upe keliauja neturintys patirties, tada patartina dar krante prisirinkti kuo daugiau naudingų patarimų, kaip elgtis tokioje vandeningoje kelionėje. Vienas iš svarbiausių dalykų žvelgiant į žemėlapį — žiūrėkite ne tiesia linija nuo vienos vietovės į kitą, o keliaukite upes vingiais ir vingeliais, įvertindami, jog kiekvienoje tokioje situacijoje teks nemenkai padirbėti irklais, jau nekalbant apie tykančias kliūtis. Kitu atveju nutiks taip — dirstelėję žemėlapin nuspręsite, jog atstumas tarp Varėnos ir Merkinės netolimas (vykstant keliu 30 kilometrų) ir sugalvosite tai nuplaukti per vieną dieną. Nesakom, kad nepavyks — daug kas įmanoma, bet čia jau bus darbas, o ne poilsis. Šis patarimas netiks, jei jūs tiesiog stengsitės siekti rezultatų ir skaičių.
